Tinkamo dydžio infliacija nėra blogai

article

Vienas didžiausių mūsų laikų rinkos sukrėtimų yra susijęs su mažomis palūkanų normomis. Didelės apimties priemonės, kurių po finansinės krizės centriniai bankai ėmėsi ekonomikai pagyvinti, lėmė palūkanų normų mažėjimą Japonijoje, euro zonoje, Švedijoje ir Šveicarijoje bei kituose regionuose. Visoms šioms šalims yra būdingas vienas bendras bruožas – maža infliacija.

JAV centriniam bankui pirmą kartą per kelis dešimtmečius atvirai užduotas klausimas, ar savo sprendimus jis priima savarankiškai. Prezidentas Trumpas žiniasklaidoje nuolat duoda nurodymus centriniam bankui. Šiuo metu JAV centriniam bankui duoti tokie nurodymai: užtikrinti teigiamą užimtumo raidą ir stabilią kainų raidą. Taigi, praktiškai siekiama mažo nedarbo rodiklio ir mažos infliacijos.

JAV centrinio banko planinis infliacijos rodiklis yra 2 proc. – toks pat, kaip Europos Centrinio Banko. Tačiau nei Jungtinėse Valstijose, nei Europoje infliacija kol kas nesiekia numatyto lygio.

Prezidentas Trumpas žiniasklaidoje nuolat duoda nurodymus centriniam bankui.

Tai, kaip rinkos ir ekonomikos dalyviai suvokia infliaciją ir kokios infliacijos jie tikisi, galima įvertinti pakankamai tiksliai, remiantis rinkos išvestinių priemonių kainodara arba apklausų duomenimis. Europoje penkerių metų termino išvestinių priemonių kaina pernai buvo dviem procentais didesnė nei infliacija. Kitaip tariant, rinka nesitiki, kad per ateinančius keletą metų ECB pasieks savo planinį rodiklį.

Tačiau klausimas yra tas, ar planiniai infliacijos rodikliai nėra per maži. Jeigu centriniai bankai nustatytų aukštesnę tikslinę infliacijos normą, pavyzdžiui, vietoje šiuo metu esamų 2 proc. būtų siekiama 3 proc. per metus, tai netiesiogiai reikštų ir ne tokią griežtą pinigų politiką.

Centrinių bankų pareiškimuose (bent jau tarp eilučių) jau dabar galima įžvelgti pakantesnę nuostatą infliacijos atžvilgiu. JAV centrinio banko retorika patvirtino nuomonę, kad ekonomikai toliau augant centrinis bankas galėtų leisti infliacijos lygiui viršyti numatytą 2 proc. rodiklį. Per pastarąjį penkmetį infliacijos rodiklis JAV buvo 2 – 2,5 proc. Lanksčios darbo rinkos, mažesni mokesčiai ir paklausa vietos rinkose lėmė tolesnį ekonomikos augimą, kuris atsispindi ir infliacijos rodiklyje ir lūkesčiuose dėl infliacijos.

Maža infliacija – nekalbant apie kainų kritimą arba defliaciją – yra vienas iš baisiausių centrinio banko košmarų. Ji kelia tikrai daugiau problemų nei didelė infliacija, nuo kurios centrinis bankas gali apsisaugoti (didindamas palūkanas) su sąlyga, kad jo vykdoma politika yra patikima. Tuo buvo galima įsitikinti Jungtinėse Valstijose praėjusio šimtmečio devintąjį dešimtmetį, kai JAV centrinis bankas, kuriam tuo metu vadovavo Paulas Volkeris, patyrė tikrą infliacijos smūgį. Tuomet infliacija išaugo daugiau nei 14 proc. ir kad ją pažabotų centrinis bankas buvo priverstas tris kartus (iki 20 proc.) padidinti savo palūkanas.

ECB patikimumas šiuo metu patiria išbandymą.

Maža infliacija yra nuodugniai išnagrinėta ir yra egzistuoja keli būdai ją paaiškinti. Tarp jų – didėjantis demografijos poveikis Vakarų šalių gyventojų senėjimui, technologinės pažangos įtaka darbo ir gamybos našumo didinimui bei ryškus sparčiai besivystančiose Azijos rinkose sukuriamos pasiūlos augimas, padedantis šio regiono ekonomikai integruotis į pasaulio ekonomikos sistemą. Tai, kad centrinių bankų nustatytus rodiklius reikėtų koreguoti, mažai kam kelia abejonių. Šiuo metu, kai po vertybinių popierių pirkimo vajaus infliacija nerodo jokių augimo požymių, ECB patikimumas patiria didelį išbandymą.

Ką, jeigu ECB, nepaisydamas baisiosios Vokietijos, nustatytų didesnį tikslinį infliacijos rodiklį? Manau, net ir nedidelis siekiamo infliacijos rodiklio lankstumas turėtų teigiamos įtakos euro zonos ekonomikai. Palūkanų norma galėtų išaugti, o su ja susijęs laipsniškas bankų sistemos kritimas liautųsi.

Juhani Lehtonen
Investicijų direktorius
„Mandatum Life“


Similar articles