Alternatyvūs pasirinkimai jau tapo meinstrymu

paajuttu_avaus1_1280x720

Kokia dar grąža, jeigu palūkanų normos nukrito žemiau nulio, o akcijos – brangios? Vis daugiau investuotojų svarsto apie galimas alternatyvas.

Akcijos ir palūkanos. Tai klasikinis bazinio portfelio receptas. Be to, portfelyje buvo ir grynųjų pinigų, „laukiančių“ savo eilės investuoti.

Pastaraisiais metais šalia akcijų ir palūkanų normų atsirado trečioji finansinio turto klasė – alternatyvos, t. y. alternatyviosios arba pasirenkamosios investicijos. Stambių institucinių investuotojų portfeliuose jos sudaro jau dešimtis procentų viso investavimo portfelių dydžio, o didžiausiuose valstybės obligacijų fonduose šių investicijų dalis per paskutinius metus išaugo iki kone pusės fondų apimties.

Ne išimtis ir Suomijos institucijų portfeliai. Juose alternatyvūs pasirinkimai pamažu tampa meinstrymu. Pavyzdžiui, Bažnyčios pensijų fondo portfelyje šių investicijų „svoris“ yra 27 proc. Pensijų fondas prieš dvidešimt metų priėmė sprendimą kaip pasirenkamąją investiciją taikyti investicijas į nekilnojamąjį turtą.

„Prieš dešimt metų alternatyvų dalis investavimo portfelyje buvo 12 proc. Investavimo strategiją peržiūrime ir sudarome naują kas ketverius metus, tad ir šį rudenį ji bus atnaujinta. Tikėtina, kad alternatyvų dalis portfelyje tik didės“, – tvirtina investavimo vadovė Ira van der Pals.

Tos pačios investavimo krypties laikosi ir dauguma Suomijos institucijų.

„Palūkanos–akcijos–alternatyvos: štai toks yra subalansuotas „trikojis“, – taip glaustai I. van der Pals kalba apie investavimo portfelį, o kartu – ir apie viso investicijų pasaulio persitvarkymą.

Anksčiau alternatyvūs pasirinkimai investavimo portfelyje buvo lyg pabarstukai ant torto, tačiau šiuo metu jie laikomi vienais pagrindinių investicijų „sriubos“ prieskonių. Investuotojų skonis pasikeitė.

NEKILNOJAMASIS TURTAS, ĮMONĖS PASKOLA, INVESTICIJOS Į KAPITALĄ, ŽALIAVAS, infrastruktūros projektus, mišką, meno kūrinius ir vyno butelius. Visa tai yra alternatyviosios investicijos.

Tikslų šių pasirinkimų apibrėžimą sunku įvardinti, nes jie tokie įvairūs, kad investuotojų bendruomenė dar nėra sutarusi vieningos terminijos šiam reiškiniui nusakyti.

Pačios alternatyvos gali būti seni investavimo produktai. Naujumas jų tas, kad tai tampa populiaru ir priskiriama nuosavybės klasei. Pavyzdžiui, investicijoms į nekilnojamąjį turtą, jau nekalbant apie mišką, Suomijos investuotojo požiūriu, jokios alternatyvos negali atsirasti. Į šias sritis investuojama visada. Kylant erzeliui dėl komercinių miškų šiek tiek juokinga skaityti tarptautinių finansų leidinių antraštes, kad miškas yra naujoji naminių gyvūnų alternatyva.

Vis dėlto miškų populiarumo priežastis skiriasi nuo tradicinių Suomijos investicijų į miškus: visame pasaulyje Suomijos miškai yra patrauklus objektas investicijoms, nes manoma, kad miškų, tampančių deficitine preke, vertė tik kyla. Be to, miškų tema yra ypač susijusi su klimato kaitos problemomis, todėl būdami planetos plaučiais jie tik dar labiau vilioja investuotojus.

Nekilnojamąjį turtą ir miškus galima klasifikuoti kaip alternatyviąsias investicijas dėl jų nelikvidumo. Tai ir yra esminis alternatyvų bruožas, skiriantis jas nuo palūkanų ir akcijų. Alternatyvių pasirinkimų negali parduoti vienu pelės klavišo paspaudimo, kaip kad akcijas ar obligacijas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad alternatyviosios investicijos – tik kantriam investuotojui, nes jų grąža pagrįsta ilguoju laikotarpiu. Juk teks ne vienus metus palaukti, kol iš gležnų sodinukų išaugs ir subręs medžiai, suformuojantys miško masyvą, o nekilnojamasis turtas bus išnuomotas ir teiks pelną savininkui.

Kadangi alternatyviosios investicijos nėra likvidžios, jos savininkui suteikia likvidumo premiją. Tai reiškia, kad norint pritraukti investuotojų, alternatyviųjų pasirinkimų tikėtina grąža turi būti didesnė už panašios rizikos likvidžių investicijų grąžą. Pavyzdžiui, į kapitalo fondą investuojantis asmuo tikisi sulaukti didesnės grąžos, nei investuotojas, kuris investuoja į valstybės akcijų rinkas, nes investicijų į kapitalą negali parduoti kada panorėjęs, jas gali perleisti tik tada, kai įmonė „atsistos ant kojų“ ir bus parduota kitiems savininkams.

I. van der Pals teigimu, alternatyviosios investicijos – tai lėtas procesas. Pirmiausia priimamas sprendimas dėl investicijų perskirstymo, tuomet pradedama ieškoti galimų objektų investicijoms. Kai tokių randama, investuojama į juos ilgam laikui. Be nekilnojamojo turto Bažnyčios pensijų fondas išplėtė siūlomų investicinių objektų skaičių, pasiūlydamas investicijas į kapitalą, infrastruktūrą ir mišką.

„Mes turime laiko laukti ir investavimo procesą stebėti iki galo, kartu – pasinaudoti alternatyviųjų pasirinkimų teikiama likvidumo premija. Nekelsime jokių bangų.“

Tai išties skamba lyg rami muzika, palyginti su akcijų ir obligacijų roko muzika.

INVESTAVIMO INSTRUMENTAI VISADA RANDASI IŠ POREIKIO ir yra glaudžiai susiję su mus supančia visuomene.

„Alternatyvos – šių dienų vyksmo rezultatas. Jeigu yra paklausa, natūralu, atsiranda ir pasiūla. Dažniausia alternatyviosioms investicijoms atsirasti pagrindą suteikia koks nors reglamentavimo pasikeitimas arba nauja spraga, kuria ir pasinaudoja alternatyvos. Šiuo metu intensyviai pučiantis alternatyvų burbului, jų paklausa taip pat sparčiai didėja. Investuotojams sunku priimti sprendimus, kur investuoti savo pinigus, kai palūkanų normos yra beveik nulinės, o akcijos – nepaprastai gerai vertinamos. Toks kontekstas tarsi diktuoja, kad reikalinga rasti saugių alternatyvų“, – sako Aalto universiteto finansų profesorius Matis Suominenas (Matti Suominen).

Akivaizdžiausias alternatyviųjų investicijų „vaikas“ yra alternatyviosios fiksuotų pajamų investicijos.

Bažnyčios pensijų fondas nuo 2016 metų sistemiškai pradėjo siūlyti alternatyviąsias fiksuotų pajamų investicijas.

„Tuo metu mūsų mąstymas pasikeitė. Pradėjome galvoti, kokios alternatyvos būtų tinkamos įprastoms fiksuotoms pajamoms. Šiuo metu alternatyviųjų fiksuotų pajamų investicijų dalis visame portfelyje yra šeši procentai“, – informuoja Bažnyčios pensijų fondo investavimo vadovė I. van der Pals.

Po finansų krizės įprastų fiksuotų pajamų, kitaip vadinamų valstybės paskolų, „svoris“ pensijų fondo portfelyje buvo ypač reikšmingas. Pasaulio finansinei situacijai svyruojant, iš šių investicijų tikėtasi stabilumo ir užtikrintumo.

„Dabar minėtų alternatyviųjų investicijų dalis daugelio institucijų portfeliuose – kone nulinė“, – teigia I. van der Pals.

Jeigu vertintume palūkanas, tai turėtume pasakyti, kad gyvename gana keistu laiku. Tenka pripažinti, kad investuotojai šiuo metu moka Vokietijos skolas.

s.22_23_kuvitus

Neigiamų palūkanų normų ir brangių akcijų pasaulyje alternatyviosios investicijos vis drąsiau lyg prieskoniai beriamos į bendrą investavimo „sriubos“ katilą, antraip „patiekalas“ liks prėskas ir nepatrauklus.

„Jeigu vertintume palūkanas, tai turėtume pasakyti, kad gyvename gana keistu laiku. Žemose pozicijose jos laikosi tikrai ilgai. Tenka pripažinti, kad investuotojai šiuo metu moka Vokietijos skolas. Akcijos, atvirkščiai, tapo brangios“, – neigiamų palūkanų normų padarinius apibendrina pensijų draudimo bendrovės „Varma“ nekilnojamojo turto investicijų vadovė Ilka Tomperi (Ilkka Tomperi).

ANTROJI „PRIVATE DEBT“ akcijų rinkų augimo priežastis – finansų krizė: bankų reikalavimai kapitalui ir šios srities reguliavimas buvo sugriežtinti, kad bankai netaptų tokiu pat rizikos židiniu, kokiu buvo per finansų krizę. Buvo juntamas ir politinis spaudimas griežtinti investavimo srities reguliavimą, tad valstybės paskolos gelbėjo bankus. Deja, bet mokesčių mokėtojų pinigai „sudegė“, tad nieko keisto, kad vystėsi politinė krizė. Kita vertus, centriniai bankai investavimo rinkas rėmė pinigais, kad būtų išvengta kreditų krizės.

Dėl sugriežtintų taisyklių bankai jau nebesuteikia įmonėms paskolų vadovaudamiesi senuoju modeliu, tad įmonės pačios ieško investicijų kitur, t. y. privačiose paskolų rinkose. Reikia pripažinti, kad privačios paskolų rinkos tapo reikšminga pasaulio finansų sistemos dalimi.
Paklausa sukūrė pasiūlą. Vienas iš minėtų paskolų teikėjų yra Didžiosios Britanijos bendrovės „AlbaCore Capital Group“ investicijų vadovas ir akcininkas Deividas Alenas (David Allen).

„Rinkos populiarumas grindžiamas tuo, kad įmonėms kyla poreikis gauti paskolą, tačiau bankai jos daugiau nebeteikia.“

Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) private debt rinkų atsiradimas paspartino bankų konsolidaciją. Susijungę bankai tapo tokia didele finansine grupe, kad jiems tiesiog nebeįdomu suteikti 50 milijonų dolerių paskolą įmonei, priskiriamai mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) grupei. Taigi, įmonė, norėdama gauti paskolą, kreipiasi tiesiai į investuotojus. Europoje dar yra likę pavienių mažesnių bankų, tačiau dėl kapitalo reikalavimų ir srities reguliavimo jie negali teikti paskolų įmonėms, vadovaudamiesi senuoju paskolų teikimo modeliu.

D. Alenas ieško stambių kompanijų, rinkos lyderių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neieško paskolų valstybės paskolų rinkoje. 2,8 milijardų eurų turtą valdanti įmonė „AlbaCore Capital Group“ siūlo kaip tik tokioms kompanijoms pritaikytus paskolų sprendimus.

„Tokių kompanijų nėra daug, tačiau mes turime laiko išlaukti tinkamų aplinkybių.“

D. Alenas pateikia pavyzdį.

„Daugelis nepasitiki mažmeninės prekybos rinka, nes pramonės įmonės bankrutavo, be to, jaučiamas ir „Amazon“ efektas. Vis dėlto šiuo metu mūsų didžiausia teikiama paskola yra būtent mažmenininkui. Ši bendrovė valdo ir eksploatuoja degalines, kuriose taip pat veikia ir užkandinės „Burger King“, kepyklėlės ir kitos parduotuvės. Trumpai tariant, nuolatinis pelnas ir jokios internetinės prekybos rizikos“, – sako D. Alenas.

Vis tik tokio pobūdžio bendrovei būtų išties sunku gauti paskolą iš valstybės paskolų fondų: tikrai ne vienas ir ne du investuotojai mažmeninės rinkos įmonių kreipimusis be didelių svarstymų nukišo į „ačiū, ne“ stalčių. Įmonė gali kreivai žiūrėti ir į sindikuotųjų paskolų rinkas, nes arba nenori, arba neturi galimybių investuotojams surengti savo prisistatymo vakarėlį. Arba nenori rizikuoti ir nusivilti, jeigu nepavyks gauti prašomos paskolos. Arba nenori prašyti paskolos baimindamasi, kad vėliau visi apie tai sužinos.

D. Alenas tokių paskolų sandorių paiešką vadina privataus detektyvo darbu. Kad tai suprastum, kartais užtenka su šeima pasivažinėti Kalifornijos pakrante.

„Mūsų šeima – tai aš, žmona ir trys vaikai. Kelionėje dažnai stabtelime padaryti pertrauką. Pastebėjau, kad vietų pertraukai ir poilsiui vargiai užtenka. Žmonės keliauja ir tokių vietų poreikis yra, tad ši mažmeninės prekybos sritis nėra paveikta interneto“, – D. Alenas pasakoja tai supratęs po vienos poilsio pertraukėlės keliaudamas su šeima.

Įmonei bankuose negaunant paskolos, D. Alenas gali pasiūlyti geras paskolos sąlygas ir palūkanų normas, net jei paskolos rizika nėra labai didelė. Palankias sąlygas jis gali pasiūlyti ir tuomet, kai paskolos įmonei prisireikia staiga.

Metodas atrodo gan paprastas, tačiau praktikoje viskas nėra taip lengva: gali praeiti nemažai laiko, kol bus susitarta dėl milijardų dolerių vertės paskolų. Tai subtilus ir sunkus darbas.

D. Aleno bendrovės „AlbaCore Capital Group“ siūlomas private debt produktas yra gerai apgalvotas ir išskirtinis. Į privačias skolų rinkas galima investuoti ir tokiu būdu, kada pinigai yra nukreipiami į paskolą vidutinio dydžio įmonei, į didelės rizikos paskolas arba į įmonių finansų fondą. Pasirinkimų yra begalė.

JAV private debt produktu taip pat gali pasinaudoti ir mažmeniniai investuotojai. Vis dėlto įsidėmėtina, kad šie produktai nėra apdrausti indėlių draudimu, o tokių paskolų rinka nėra reguliuojama. Taigi, investicijos į paskolas, prisiėmus visas galimas rizikas (o jos – tikrai didelės), gali būti prarastos, deja, investuotojas neturi tokių pačių garantijų kaip, pavyzdžiui, rinkdamasis banko indėlius.

Investicijos į infrastruktūrą taip pat užtikrina nuolatinį pajamų, tokių kaip investuojant į nekilnojamąjį turtą, srautą.

ALTERNATYVIŲJŲ INVESTICIJŲ POPULIARUMAS GRINDŽIAMAS dar ir gera santykine jų grąža, nes investavus į vieną instrumentą jo pelningumas visada lyginamas ir su kitais instrumentais.

„Jeigu anksčiau iš investicijų į nekilnojamąjį turtą tikėtasi, pavyzdžiui, 5–6 proc. grąžos, tai šiuo metu už tą patį turtą jau gali būti priimtina 4–5 proc. Iš įmonės paskolos galima uždirbti 1 proc. pelną, tačiau tai pačiai įmonei išnuomojus tą patį nekilnojamąjį turtą, nuomos grąža gali siekti 4–5 proc.“, – taip apie grynojo pradinio pelno procentų kitimą pasakoja pensijų draudimo bendrovės „Varma“ nekilnojamojo turto investicijų vadovė Ilka Tomperi (Ilkka Tomperi).

I. Tomperi šiek tiek apmaudu, kad nekilnojamasis turtas yra priskiriamas alternatyviosioms investicijoms.

„Tai bene seniausia nuosavybės rūšis. Pagal teikiamą grąžą investicijos į nekilnojamąjį turtą rikiuojasi tarp fiksuotųjų pajamų ir akcijų investicijų. Investicijų į nekilnojamąjį turtą kintamumas gali būti ryškesnis nei fiksuotųjų pajamų investicijų, tačiau ir gaunama grąža – taip pat“, – sako I. Tomperi.

Anot I. Tomperi, net ir nedidelę grąžą vis dėlto galima gauti, tačiau svarbu kruopščiai apskaičiuoti kiek ir į kokius objektus investuoti. Kitaip tariant, svarbiausia – kokybė. I. Tomperi, kalbėdama apie kokybę, neturi galvoje „brangiausių ir blizgančių fasadų“, tačiau, pavyzdžiui, investicijos į maisto prekių parduotuvės nekilnojamąjį turtą gali būti geresnis variantas nei investicijos į prekybos centrą, nes maisto eisime pirkti net ir nuosmukio metu.

„Ištikus kokiai nors krizei, grūdai atsisijoja nuo pelų. Jeigu kokybė liko „nepaliesta“, jūsų valdomi investiciniai objektai nukentės mažiau. Nekilnojamojo turto rizikos ir grąžos santykis šioje palūkanų normų aplinkoje yra geras, staigaus palūkanų normų kilimo nėra. Vis tik turėtume suprasti, kad įprastiniam nekilnojamojo turto ciklui pamažu ateina pabaiga“, – sako I. Tomperi. Tradicinis nekilnojamojo turto ciklas seka bendrą ekonomikos ciklą. Rekordiniu greičiu augusi ekonomika ima lėtėti, be to, matyti požymių, kad ateityje ji pradės trauktis.
Pastaruoju metu I. Tomperi išskiria kelias nekilnojamojo turto savybes: komercinių patalpų kainos koreliuoja su šalies BVP, gyvenamųjų ir senelių namų – ne tiek.

„Žmonėms reikia kažkur gyventi nepriklausomai nuo to, kokia ekonominė situacija“, – tvirtina I. Tomperi.

Panašią grąžą kaip investicijos į nekilnojamąjį turtą teikia investicijos į infrastruktūrą. Kelių, elektros jėgainių ir kitų didelių projektų statytojams reikalingos finansavimo paskolos.

Bažnyčios pensijų fonde investicijos į infrastruktūrą – tai, pavyzdžiui, švariosios energijos projektai. Fondas investuoja apgalvotai, tačiau, pasak I. van der Pals, tokias investicijas verta rinktis dar ir dėl to, kad atsinaujinančios energijos projektai yra ypač vertingi dėl savo teikiamos grąžos.

Atsinaujinančios energijos projektai yra puikus pavyzdys to, kad alternatyviųjų investicijų rizika gali būti minimali, nors suvokiama kaip didelė.

„Atsinaujinančios energijos projektų techninių sprendimų kaštai yra sumažėję, be to, tokie projektai jau nebepriklauso nuo teikiamų subsidijų ir tarifų. Laukiama grąža atrodo patraukliai, o sutarties šalių rizika – nedidelė, vertinant ilgą sutarčių laikotarpį ir tai, kad sutarties šalys – valstybės įstaigos“, – sako I. van der Pals.

s.30_kuvitus
Valstybių įsipareigojimai vykdyti tokio pobūdžio projektus sustiprėjo, nes vis daugiau dėmesio skiriama klimato kaitos temai.

Alternatyviųjų fondų valdytojai gali sau leisti pasirinkti, kuriuos investuotojus jie įtrauks į fondus. Esminis atrankos kriterijus – pakankamai didelė pinigų suma, arba – pažintys su tinkamais asmenimis.

„Kartais taip nutinka, kad ne visi norintieji būna įtraukti į fondą. Arba fondo valdytojas tiesiog mums pasako, kad negalime investuoti visos norimos sumos“, – vaizdžiai pasakoja I. van der Pals.

Pavyzdžiui, investicijas į kapitalą teikiančiuose fonduose yra siūlomos tokios didelės sumos, kad tiesiog sunku net atrasti gerų investavimo objektų.

Investicijas į kapitalą teikiančiuose fonduose yra siūlomos tokios didelės sumos, kad tiesiog sunku net atrasti gerų investavimo objektų.

Įmonė „Mandatum Life“ savo klientams siūlo bendrąsias investicijas, kitaip tariant, buria suomių investuotojų grupes, su kuriomis kartu pati investuoja į tuos pačius objektus. Dalyvaujant tokioje grupėje, investicijos tampa „svaresnės“ nei investuojant pavieniui.

„Mes investuojame į trečiųjų portfelio valdytojų fondus. Atrandame daug alternatyviųjų investicinių pasirinkimų. Kai tik surandamas tinkamas variantas, prasideda procesas, kurio metu ypač atidžiai vertinamas investavimo objektas ir jo savybės“, – vaizdžiai pasakoja įmonės „Mandatum Life“ alternatyviųjų investicijų vadovas Jusis Taninenas (Jussi Tanninen).

TAIGI, KOKIO SKONIO „INVESTAVIMO“ SRIUBĄ IŠVIRSIME, kai alternatyviosios investicijos, šios sriubos prieskoniai, į patiekalą beriami vis drąsiau ir gausiau? Tikslaus atsakymo nėra, tačiau tenka pripažinti, kad visuomenė visuomet yra veikiama vienokių ar kitokių finansinių stilių ir instrumentų.

„Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsiradę investavimo rizikos draudimo fondai paspartino prekybą vertybinių popierių rinkoje, XXI amžiuje atsiradęs fondas startuolis kilo iš didelio poreikio, privataus kapitalo fondai lėmė didesnį daugelio bendrovių pelningumą“, – teikia finansų profesorius Matis Suominenas (Matti Suominen).

Netikėtai atsiradusių investavimo priemonių poveikis finansų rinkai taip pat gali būti netikėtas. Taip atsitiko JAV, kai sprogęs subprime paskolų burbulas sukėlė finansinę krizę.

Alternatyviosios investicijos pačios vienos, ko gero, revoliucijos pasaulyje nesukels, tačiau jų populiarumas ir augimas – štai čia yra revoliucija.

Kai kurie linkę manyti, kad šių investicijų rizika kyla iš to, kad jų rinka yra ne tokia perprantama kaip valstybės paskolų rinka. Kita vertus, didesnį pelną, palyginti su valstybės paskolų rinka, būtent ir lemia minėtas šios rinkos nenuspėjamumas ir griežtumo trūkumas. Rinkos skaidrumas kaskart gerėja, darbo praktika ir procesai nuolat tobulinami ir vis geriau įtvirtinami.

Alternatyviosios investicijos pačios vienos, ko gero, revoliucijos pasaulyje nesukels, tačiau jų populiarumas ir augimas – štai čia yra revoliucija. Todėl būtų keista, jei centrinio banko finansavimo, griežtesnio teisinio reguliavimo, ekonomikos politikos, valstybių įsiskolinimo, klimato kaitos, dirbtinio intelekto ir vis stipresnės prekybos pasaulyje finansų rinkos neieškotų naujų strategijų ir tikslų, kad padidintų gaunamą grąžą.

„Kažkas tikrai vyksta“, tokiais žodžiais JAV centrinio banko Sent Luiso filialo prezidentas Džeimsas Bulardas (James Bullard) apibūdino pasaulio ekonomiką rugpjūčio mėnesį Jackson Hole vykusiame metiniame pasaulio centrinių bankų vadovų susirinkime. Laikraščiui „Financial Times“ duotame interviu Dž. Bulardas kalbėjo apie prieš porą dešimtmečių prasidėjusį susidomėjimo Japonijos rinkomis nuosmukį, prekybos karo grėsmę ir bendrą neužtikrintumą.

Bruzdesys visada įneša ir naujų galimybių, tačiau, anot pensijų draudimo bendrovės „Varma“ nekilnojamojo turto investicijų vadovės Ilkos Tomperi (Ilkka Tomperi), naujos galimybės kartu kelia ir susirūpinimą.

„Reikėtų gerai pamąstyti, ar pasaulio ekonomikos sistema iš tiesų pasikeitė ir tapo kitokia. Klaidinga daryti išvadą, kad Japonijos rinkų patrauklumas sumenko vis labiau senstant jų visuomenei, nes tokia pati situacija yra ir Europoje“, – sako I. Tomperi.

TEKSTAS: ANUKA OKSANEN (ANNUKKA OKSANEN)
Pav. pexels.com / Grafika: Antis Seponenas (Antti Sepponen)


Similar articles