Ar neigiamos palūkanų normos stabdo ekonomiką?

istock_000020037889large__of

Europos centrinis bankas, naudodamasis skatinamosiomis priemonėmis, siekia pakelti dabartinį infliacijos lygį. Vis dėlto, atrodo, kad ne infliacija, o neigiamos palūkanų normos kur kas labiau veikia ekonomikos lėtėjimą, rašo bendrovės „Mandatum Life“ fiksuotųjų investicijų vadovas Juhanis Lehtonenas (Juhani Lehtonen).

Ką reiškia, kai sakome, kad palūkanų norma yra neigiama? Ar mūsų investuoti pinigai banke „nieko neuždirba“? Teko ir savo vaikams paaiškinti bankininkystės veikimo principus iš kiek platesnio požiūrio perspektyvos. Galvoje sukosi astronomo Esko Valtaojaus išmintis: „Ekonomika, palyginti su reliatyvumo teorija, yra kur kas keistesnė ir sunkiau suprantama“.

Pastaraisiais metais tapo įprasta stebėtis centrinių bankų siūlomomis ekonomikos skatinimo priemonėmis ir su tuo susijusiomis situacijomis. Šiuo metu ekonomikai ir vėl silpnėjant, centrinių bankų politika palūkanų normų klausimu – gana keista. Europos centrinis bankas rugsėjo mėn. vykusiame posėdyje nutarė dar labiau sumažinti indėlių palūkanų normą, t. y. iki -0,5 proc.

Palūkanų normų pokyčiais ne vieną dešimtmetį siekta pagreitinti ekonomikosvystymosi tempą ir infliaciją. Neigiamos palūkanų normos buvo tarsi investavimo politikos įrankis, kuriuo iš pradžių siekta paskatinti žmones savo pinigus, laikomus taupomosiose sąskaitose, perkelti į vartojimo ir investavimo sąskaitas, taip prisidėti prie didesnės pinigų apyvartos, ekonomikos augimo ir infliacijos.

Laikausi nuomonės, kad jau seniai nutolome nuo taško, kuriame neigiamos palūkanų normos buvo puiki priemonė ekonomikai skatinti. Atrodo, kad šiuo metu neigiamos palūkanų normos kartu su Europos centrinio banko platinamų vertybinių popierių pirkimo programa tik kenkia rinkos mechanizmams, t. y. būtent tiems, kurie turėtų savarankiškai nustatyti pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą.

Nors Europos centrinis bankas savo skatinamosiomis priemonėmis siekia pakelti dabartinį infliacijos lygį, atrodo, kad neigiamų palūkanų normų daromas ilgalaikis poveikis yra netgi „anti infliacinis“, t. y. lėtinantis infliaciją.

Dauguma anksčiau buvusių nepelningų investicijų tapo pelningos, pinigų srautai krypsta į prasto pelningumo objektus.

Įmonės, atlikdamos savo investavimo skaičiavimus, dažnai naudojasi vidutinių svertinių kapitalo kaštų (vadinamąja weighted average cost of capital (wacc) formule, rodančia įmonės finansines išlaidas ilguoju laikotarpiu. Pastaraisiais metais wacc norma galėjo svyruoti, pavyzdžiui, 6-10 proc., priklausomai nuo įmonės ir jos veiklos srities.

Rinkose tiek trumpalaikėms, tiek ilgalaikėms palūkanų normoms esant neigiamoms, tampa akivaizdu, kad ir įmonės sumažino savo investicijų palūkanų normas. Dauguma anksčiau buvusių nepelningų investicijų tapo pelningos, pinigų srautai krypsta į prasto pelningumo objektus. Ne tokios pelningos ir net bankrutuojančios įmonės ir toliau gali tęsti savo veiklą, nes paskolos pinigai yra per pigūs ir per lengvai gaunami – vos keliais kompiuterio pelės spragtelėjimais.

Jeigu nepelningos bendrovės ir toliau vykdys veiklą, o realiosios ekonomikos paklausa išliks anemiška, tai reikš tik viena – kainų mažėjimą. Infliacijos nebus, o ekonomikos „žaidėjų“ kuriamus infliacijos lūkesius teks pamiršti.

Europos centrinis bankas, kaip žinia, yra tik vienas iš ekonomikos vežimo ratų, tačiau, tenka pabrėžti, pakankamai svarbus. Jis negali būti atsakingas už visas priemones, kurias pats ir nustatė.

Nebaigta kurti bankų ir nuosavo kapitalo rinkų sąjunga, jau nekalbant apie itin lanksčias ES valstybių vidaus rinkas, nuolat kaišioja pagalius į euro zonos ratus. Visiškai tikėtina, kad Europos centrinio banko atkaklus noras bet kokiomis priemonėmis pasiekti 2 proc. infliacijos tikslą, vis dėlto buvo kiek per stiprus.

Atsiskaitymo priemonių ir būdų skaitmenizacija šiuo metu – jau gerai įsibėgėjusi. Taip pat yra akivaizdu, kad tiek verslas, tiek namų ūkiai galvoja, kaip išlaikyti pinigų vertę, svarsto apie įvairius taupymo variantus ir bankų patikimumą apskritai.

Į ką nukreipti savo pinigus, jeigu banke jie „dyla“?

Kokia bus euro perkamoji galia praėjus dešimčiai metų, jeigu neigiamos palūkanų normos dominuos asmenų investiciniuose indėliuose? „Tėtuk, kur dėti savo pinigus, jeigu banke jie „dyla“..?“
Norėtųsi tikėti, kad pasirinktos lankstesnės priemonės infliacijos tikslams siekti ir centrinių bankų politika, kur kas išsamiau analizuojanti ekonomikos ir bankų sektorius skirtingose šalyse, būtų geresnis sprendimas nei dabartinė neigiamų palūkanų normų situacija.

Juhanis Lehtonenas
„Mandatum Life“
Fiksuotųjų investicijų vadovas


Similar articles